SENBERNARO PRIEŽIŪRA

Senbernarai yra kilę iš šaltų ir snieguotų Alpių, todėl turi tankų kailį, kurį nėra visai lengva prižiūrėti. Senbernarai pagal kailio tipą skirstomi į ilgaplaukius ir trumpaplaukius. Pastarųjų kailį prižiūrėti yra kiek lengviau, bet vis tiek pagrindine problema išlieka kailio, kurį reikia išpuoselėti, kiekis. O kailio (plauko ir poplaukio) senbernarai turi daug...

Kailio ir odos būklė ne tik atspindi šuns sveikatą, bet ir įtakoja gyvūno išvaizdą. Kailio ir odos būklei didelę įtaką daro teisingas ir pilnavertis šuns maitinimas. Jei kailis murzinas, susivėlęs ir apleistas, jis gali tapti odos susirgimų priežastimi. Be to, toks kailis – tai puiki terpė visokiems odos ir kailio parazitams. Neprižiūrint arba netinkamai prižiūrint senbernaro kailį, nuo jo ima sklisti nemalonus kvapas, kuris lengvai fiksuojasi aplinkoje.

Galima išskirti tris senbernaro kailio priežiūros būdus. Tai šukavimas, valymas ir maudymas.

KAILIO ŠUKAVIMAS

Šukuokite savo senbernarą kasdien. Įgudus tai užims ne daugiau nei 5 minutes, o naudos atneš nemažai. Šukuojant ne tik bendraujama su šunimi, masažuojama oda ir taip skatinama kraujo apytaka, bet ir sumažėja kailio šėrimasis, o tai ypač aktualu žmonėms, laikantiems senbernarus namuose. Iškritę plaukai tiesiog surenkami šepečiu, vietoj to, kad patys iškritę gniutulais voliotųsi pakampėm arba papuoštų kilimą ar sofą. Patogu šukuoti šunį lauke, pasivaikščiojimo metu, tuomet po procedūros papildomai nereikės išsiurbti grindų.

Šukuokite senbernarą atsargiai, nesukeldami skausmo ar kitokių nemalonių pojūčių. Pradėkite šukuoti nuo kaklo, pereikite prie nugaros, šonų, kojų ir uodegos. Didžiausio kruopštumo reikalauja tos vietos, kur kailis minkštas ir ilgas, todėl labiau linkęs veltis. Tai sritys už ausų, ant kaklo ir krūtinės, “kelnės” ir uodega. Pastebėsit, kad senbernarams šukavimo procedūra labai patinka, tik dažnai ši tiesa negalioja uodegai. Uodegos ilguosius plaukus reikėtų pirštais perskirti į šalis ir atsargiai šukuoti prilaikant šukuojamą plaukų sruogą prie šaknų. 

Kokiais šepečiais geriausia šukuoti senbernarų kailį? Ilgaplaukiams tinka įvairaus ilgio šepečiai grėbliai, trumpaplaukius patogu šukuoti specialia gumine pirštine, kuri pašalina pleiskanas ir purvą. Tinka ir universalūs šerių šepečiai. Tankiais metaliniais šepečiais patogu pašalinti poplaukį. Kad nesubraižyti šuns odos, tankius metalinius šepečius geriausia rinktis tokius, kurių metaliniai dantukai galuose apvilkti plastiku ar guma.

Patartina tankiu šepečiu iššukuoti kailį ir po pasivaikščiojimų gamtoje. Taip pavyks pašalinti dar nespėjusias įsisiurbti erkes.

Uodega. Labai dažnai šeimininkai skundžiasi, kad senbernarai mėgsta būti šukuojami, bet neleidžia šukuoti uodegos. Senbernaro uodegą geriausia šukuoti retu šepečiu, taip pašalinsite iškritusius plaukus, o augančius išpurensite kuo mažiau jų išpešdami. Šukuodami uodegą, ilguosius jos plaukus atsargiai perskirkite į šalis ir pirštais prilaikykite šukuojamą plaukų sruogą prie pat šaknų, kad šuniui nepešti plaukų. Nedideles uodegos sąvėlas taip pat galima pasklaidyti pirštais ir prilaikant prie šaknų, pradėti po truputį kedenti sąvėlą nuo plaukų galiukų.

Sąvėlų pašalinimas. Kad išvengti sąvėlų, patartina šunį dažnai šukuoti, bet ką daryti, kai kailis jau susivėlė... Pirma pagalba tikrai neturėtų būti sąvėlų pjaustyklė. Neskubėkite jų nukirpti. Kailį dar galima išgelbėti ir kitais būdais. Galima įsigyti įvairių kosmetikos priemonių (šampūnų, aliejų ir purškalų), kuriomis išplovus (sudrėkinus) kailį, sąvėlas galima pabandyti išsklaidyti pirštais ir tada iššukuoti šepečiu. Net ypatingai tvirtas sąvėlas galima pašalinti išsaugant kuo daugiau kailio. Reikia atsargiai smailiomis žirklėmis nuo sąvėlos pagrindo įkirpti ją keliose vietose (priklauso nuo sąvėlos dydžio) pagal plaukų augimo kryptį ir tik tada pabandyti pašalinti susivėlusius plaukus pirštais ar šepečiu.

Kiek kartų per metus šeriasi senbernarai? Kaip ir dauguma šunų, senbernarai kailį keičia (šeriasi) dukart metuose. Gyvenantys namuose šunys po truputį šeriasi visąlaik. Su šėrimusi susijusius nepatogumus sumažinti padeda reguliarus kailio šukavimas ir... galingas dulkių siurblys su turbo antgaliu, pritaikytu siurbti naminių gyvūnų plaukus.

KAILIO VALYMAS

Viena iš paprasčiausių priemonių – šiltu vandeniu sudrėkintas skudurėlis. Tokiu patogu nuvalyti šuns papilvę ir kojas po pasivaikščiojimo blogu oru, apšluostyti šuniukus, senus ar sergančius šunis, jei dėl tam tikrų priežasčių geriau jų tuokart nemaudyti. Be to, patartina po valgymo drėgnu skudurėliu ar servetėle nuvalyti nuo senbernaro snukio maisto likučius, kitaip kailis toje vietoje gali ir pakeisti spalvą (patamsėti), ir skleisti nekokį kvapą.

Kailio valymui galima pasidaryti specialų mišinį iš lygiomis dalimis sumaišyto vandens, degtinės ir acto. Kailį reikia skirstyti sruogomis ir jas ištrinti mišinyje sudrėkintu vatos tamponu. Toks mišinys puikiai išvalo kailį ir šalina blogą kvapą.

Labai patogus daiktas yra sausas šampūnas. Juo puikiai galima išvalyti tik susitepusiais kailio vietas, nemaudant viso šuns. Pakanka užpurkšti ar užbarstyti šio šampūno ant suteptos kailio vietos, palaikyti, patrinti ir nuvalyti drėgnu skudurėliu.  Taip patogu prižiūrėti šunį tarp įprastinių maudymų arba parodų metu. Žiemą galima ištrinti senbernaro kailį švariu sniegu (tai beveik atstoja maudymą), vasarą – leisti augintiniui pasiturkšti švaraus vandens telkiniuose, kur dugnas saugus, nėra stiklo šukių ir kitokių aštrių pavojingų daiktų. Parodinius šunis, o ypač gyvenančius lauko voljeruose, etiška būtų išmaudyti prieš kiekvieną parodą.

MAUDYMAS

Kur? Jei oras šiltas, geriausia senbernarą maudyti lauke, tsssss... dėvint maudymosi kostiumėlį :)  Kai lauke lepintis vandens procedūromis n(eb)ėra galimybės, patogiausia senbernarą maudyti pagalbinėje ūkinėje patalpoje su grindyse įrengtu trapu arba erdvioje dušo kabinoje. O jei Jūsų namuose yra tik vonia, įtieskite ten neslystantį guminį kilimėlį ir kuo anksčiau pradėkite pratinti senbernarą atsargiai įlipti/išlipti. Suaugusį nepripratusį šunį patalpinti į vonią kartais gali būti ir fiziškai neįveikiama užduotis.

Kuo? Pačių įvairiausių rūšių šampūnus ir kondicionierius – purinančius, balinančius, paryškinančius kailį, drėkinančius, maitinančius ir kt.  - galima pasirinkti pagal poreikį ir situaciją.  Svarbiausia, kad šampūnas (ar kondicionierius) būtų kokybiškas ir tiktų konkrečiam šuniui. Beje, nemažai senbernarų augintojų jau pastebėjo ir įvertino šampūnus, savo sudėtyje turinčius kuo daugiau lanolino, pantenolio ar kokosų aliejaus.

Kaip? Vandens temperatūra neturėtų viršyti 38-40°C. Sudrėkinkite senbernaro kailį. Tai nėra taip paprasta kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tankus poplaukis sunkiai praleidžia vandenį, todėl kruopščiai sudrėkinti pavyks, jei nukreipsite vandens srovę prieš plauką. SVARBU: pilti ant sudrėkinto kailio šampūną ar kondicionierių galima TIK praskiedus vandeniu tokiu santykiu, kokį nurodo kosmetikos priemonės gamintojas. Jei reikia balinti tam tikras kailio vietas (dažniausiai tai priekinės letenos, alkūnės, apykaklė ir pasmakrė), jas padenkite specialiomis gyvūnams skirtomis balinimo priemonėmis prieš plovimą šampūnu ar net prieš kailio sudrėkinimą. Tai priklauso nuo pasirinktos balinančios kosmetikos rūšies. PATARIMAS: Jei norite, kad šlapias ir muiluotas šuo kuo mažiau purtytųsi, galvą ir snukį drėkinkite ir plaukite pačioje maudynių pabaigoje. Šuo dažniausiai ima purtytis, kai sušlampa galvą. Plaudami šuns galvą, atidžiai stebėkite, kad į akis nepatektų šampūnas, o į ausis nepilkite vandens. Labai svarbu kruopščiai išskalauti kailį.

Kailio džiovinimas. Išskalavus kailį, nepulkite iškart šluostyti šuns, nes tam prireiks kalno rankšluosčių. Leiskite didumai vandens nutekėti, lengvai nuspauskite kailį rankomis ir leiskite šuniui pačiam nusipurtyti dar šiek tiek vandens. Jei šuo purtosi lauke, dėl kelių metrų spindulių skriejančių vandens purslų didelės problemos greičiausiai nebus. O jei maudynės vyksta namie pasistenkite laiku ant šuns užmesti paklodę, kuri ir sulaikys skriejančius vandens purslus. PATARIMAS: Jei norite, kad šuo pasipurtytų, pūstelkite jam į ausį.

Kai lauke šilta, galima leisti šuniui išdžiūti natūraliai. Visais kitais atvejais geriausia naudoti džiovintuvą, bet šuo turi būti pripratintas prie prietaiso keliamo triukšmo. Profesionalūs kailio džiovintuvai pučia nekarštą oro srovę, kuri nežaloja kailio. Specialiais galingais džiovintuvais galima per palyginus trumpą laiką nupūsti vandenį nuo šuns kailio. Jei naudojate paprastą džiovintuvą, nustatykite kuo vėsesnę oro srovę ir nusiteikite labai ilgai šiurenti senbernaro kailį. Nepamirškite išdžiovinti paausių.

Kaip dažnai maudyti senbernarą? Jei stipriai susitepa, tai pagal poreikį, tačiau maudynėmis nereiktų piktnaudžiauti. Dažnai maudant šunį, pažeidžiamas natūralus apsauginis riebalinis odos sluoksnis, nors profesionali ir kokybiška kosmetika šią riziką ir sumažina. Tačiau atsižvelgiant į tai, koks nelengvas darbas yra tokio dydžio šuns maudymas, per daug dažnos maudynės šiai veislei greičiausiai negresia. Šeimininkai randa alternatyvių būdų, kai palaikyti senbernaro kailio švarą. Dalį purvo nuo kailio padeda pašalinti reguliarus šukavimas. Jei šuo išsipurvina lietingą dieną, užtenka nuskalauti kojas ir papilvę šiltu vandeniu arba tik nušluostyti drėgna skepeta.

NAGŲ KARPYMAS

Po įprastų maudynių labai patogu sutvarkyti šuns nagus. Senbernaro nagai tvirti ir juos patrumpinti lengviau, kai būna nuo vandens kiek suminkštėję ir iš panagių išplauti nešvarumai taip neatšipina nagų karpyklės. Jei senbernaras daug vaikšo asfaltu ar kitokiu kietu paviršiumi, dažnai nagai nudyla patys, tačiau seniems ar sergantiems šunims, kurie mažai vaikščioja, arba senbernarams, daugiau slampinėjantiems minkštais paviršiais, žole, nagai patys pakankamai nenudyla. Per ilgi nagai ne tik atrodo neestetiškai, bet gali sukelti šuniui nepatogumų vaikštant, skausmingai užlūžti, tad juos reikia trumpinti. 

Procedūrai pasirinkite tinkamo dydžio žnyples arba giljotiną. Abiejų rūšių karpyklės turi pliusų ir minusų, todėl bandykite ir atraskite, kas patogiau Jums ir geriau Jūsų šuniui. Pvz., žnyples geriau naudoti pradedantiesiems, nes jos turi apsaugą, neleidžiančią nukirpti per daug nago. Tačiau žnyplės spaudžia nagą iš abiejų pusių, todėl gali užlūžti nago kraštai ir juos tektų dailinti bukomis žirklutėmis bei dilde. Tuo tarpu kerpant giljotina nagas spaudžiamas tik iš viršaus, bet giljotina neturi apsaugos nuo įkirpimo. Jei senbernaro nagai šviesūs,  kirpkite tik balkšvą negyvą nago dalį , bet ne iki pat rausvo gyvuonies. Jei tamsūs – kirpkite atsargiai ir po labai nedaug (milimetrą), kol pastebėsit, kad keičiasi kerpamo nago struktūra ir  ryškėja minkštesnis viduriukas. Jei netyčia įkirpote nago gyvuonį, šuo sucypė ir patraukė leteną, nepanikuokite, verksmingu balsu neguoskite šuns ir jokiu būdu nenutraukite procedūros, nes  šuo įsimins schemą „nagų karpymas -> skausmas“ ir ateityje bijos šios procedūros. Jei nagas stipriai kraujuoja, prideginkite žaizdelę keliais kalio permanganato grūdeliais ir nuraminę šunį karpykite nagus toliau. Jei nusileisite šuniui, imsite jį guosti ir gailėti, nutrauksite jam „nemalonią“ procedūrą, šuo gali greitai išmokti naudotis situacija ir kitąkart karpant nagus cyps ir trauks leteną ne todėl, kad suskaudo, bet norėdamas išvengti procedūros apskritai. Nukirpę nagus, apdildykite aštrius nagų kraštus. Taip pat patartina (o parodiniams šunims – privaloma) bukomis žirklėmis atsargiai iškarpyti tarpupirščių plaukus.

AUSŲ VALYMAS

Senbernaro ausis reikėtų įdėmiai apžiūrėti bent kartą savaitėje. Dėl nulėpusių ausų veislei dažnokai pasitaiko ausų uždegimai.  Reikėtų atkreipti dėmesį, ar vidinė ausies kriauklės dalis neparaudusi, ar nesklinda blogas kvapas, ar šuo per dažnai nepurto galvos, inkšdamas nekaso ausų. Pagal poreikį (paprastai kartą savaitėje) reikia valyti senbernaro ausis nuo susikaupusios sieros, dulkių ir kitokių nešvarumų. Tam patartina naudoti  specialią kosmetiką. Įlašinus kelis lašus valiklio į ausies kanalą, reikia pamasažuoti  ausį ties pagrindu, paskui leisti šuniui papurtyti galvą ir pašalinti valiklio bei sieros likučius vatos tamponu. Tą daryti reikėtų atsargiai ir stengtis nenustumti susikaupusių nešvarumų dar giliau į ausies kanalą. Suvilgius tamponą valikliu, galima pavalyti ir nukarusią ausies dalį iš vidinės pusės. Jei ausies vidinėje pusėje atsiradę mažų žaizdelių, opelių ar įbrėžimų, juos galima padengti plonu sluoksniu streptocido tepalo. Negalima ausų valyti vandeniu ar vandenilio peroksidu suvilgytu vatos tamponu, negalima valymui naudoti kosmetinio kremo, nes nuo jo tik susidaro lipnus sluoksnis, pritraukiantis dulkes ir kitokius nešvarumus.

Senbernaro ausys padengtos tamsesniais, neilgais, minkštais plaukais.  Ilgesni minkšti plaukai ima augti nukarusios kremzlinės dalies centre, išorinėje pusėje maždaug nuo pusės metų amžiaus. Estetikos sumetimais tokius plaukus patartina išpešioti, ypač parodiniams šunims. Po šios neskausmingos procedūros išryškėja galvos ir ausų forma. Reguliariai keliskart išpešioti, tokie plaukai vėliau visai nustoja augti arba auga labai menki.

 Atgal/Back