APIE  PARODAS PRANCŪZIJOJE

Pradžia

Viskas prasidėjo nuo reklaminio lankstinuko, užkišto už valytuvo, kai dalyvavome WUSB parodoje Donovaly, Slovakijoje. Lankstinuke buvo rašoma, kad kitąmet Prancūzijos senbernarų klubui sukanka 100 metų ir jubiliejaus proga Šv. Bernardo de Menthono pilyje jie organizuos dvi parodas. Prancūzijos senbernarų klubo stendas jau Slovakijoje išsiskyrė iš kitų, nes ten buvo pardavinėjami be proto gražūs daikčiukai, susiję su senbernarais. Kaip ir kaskart tokio lygio paroda atrodė kaip tolima ir neįgyvendinama svajonė. Kol vieną dieną supratau, kad iki jos lieka tik penki mėnesiai… Parodos puslapis tuomet tebebuvo “under construction”, o kai pagaliau paskelbė informaciją, ji visa buvo prancūzų kalba. Moderni registravimo į parodą ir apmokėjimo sistema – taip pat prancūziška. Net pasigailėjau, kad mano prancūzų kalbos mokymasis nutrūko ir galvoje teliko vienintelis sakinys - ”Aš mėgstu eiti pasivaikščioti su savo dideliu šunimi”. O čia reikėjo tą didelį šunį registruoti… Žodyno pagalba išsiaiškinau esmines registracijos sąlygas ir užpildžiau anketą. Tuomet labai pasitarnavo Latvijos senbernarų klubo prezidentas A.Djominas (ačiū tam pareigingam žmogui), išsiuntęs prancūzams mūsų registracijos dokumentus ir garantinį raštą dėl apmokėjimo parodos vietoje. Juokingiausia, kad garantinį raštą dėl mūsų jis rašė Latvijos senbernarų klubo vardu ir kai nuvykome, parodos organizatoriai buvo mane kaip dalyvę iš Lietuvos įsidėmėję, tačiau kai prisistatė už mane garantavusi latvių delegacija, ji buvo sutikta sumišimo pilnais veidais – kas tie žmonės, iš kur jie..? 

Taip minimaliai, kaip šioms specializuotoms parodoms ruošiau šunį, dar niekada neteko. Gyvenome po jaunais ąžuolais, namelyje su puikia medine terasa, užtat su maža dušo kabina. Kai kam gerokai per maža… Mišrūnė “škotų terjerė”, kuriai nerūpi jokios parodos, tvarkingai rinko giles, šildėsi prieš saulutę ir šiaip šniukštinėjo aplinkui. O mano baltakailis eksponatas dvi dienas voliojosi ant žemės, prisirinko į kailį visokių šapelių, išsipurvino visą pasmakrę, papilvę ir letenas. Parodos išvakarėse buvo iššukuotas, pririštas prie ąžuoliuko ir supažindintas su nauju purškiamu šampūnu, kuris nepatiko beveik iki įsižeidimo. Teko prisipilti kibirus vandens ir juose praskalauti po vieną leteną. Šlapiu rankšluosčiu prabraukiau papilvę, galvą ir nuvedžiau džiūti į terasą. Patrumpinau vieną kitą nagą, tarpupirščių gaurus ir pasiruošimas buvo baigtas.

Pirmoji paroda (Exposition du Forum du Saint Bernard)

Išaušo pirmosios parodos rytas… Į pilį išvykome gana anksti, nes tiksliai nežinojome, kur ji yra. Navigacinė sistema atvedė į nuostabaus miesto Annecy centrą, o toliau vadovaudamiesi kelio ženklais ėmėme kilti į kalną. Vienas posūkis, kitas, trečias, kol tarp medžių pamačiau kalno viršūnėje stūksantį įspūdingą statinį, pavadintą Šv. Bernardo de Menthono, laikomo senbernarų veislės įkūrėju (pradininku), vardu. Prie pilies jau sukosi pirmųjų dalyvių automobiliai, prieigose ganėsi poniai ir asilai, keliose vietose buvo iškabinti skelbimai – perspėjimai dėl žolėje tūnančių erkių, lazdele pasiramsčiuodamas vaikštinėjo storas žilas parodos veterinaras. Dalyvių registracija dar nebuvo prasidėjusi, todėl nuėjome apsižvalgyti po pilies kiemą ir prie sienų, nuo kurių atsivėrė pasakiški tolumoje stūksančių kalnų, pilies papėdėje besidriekiančio dailiai namukais nusėto slėnio ir Annecy ežero vaizdai...  

Paroda prasidėjo iškilmingomis Prancūzijos senbernarų klubo prezidentės madam Ch. Lafay kalbomis ir himnais tų šalių, kurių teisėjai buvo pakviesti teisėjauti parodoje. Apmaudu, žinoma, buvo nemokėti kalbos... Kelionės pabaigoje mano žinios jau buvo šiek tiek geresnės, o prancūzų kalbos niekada neragavęs vyras be mersi boku ir bonžur dar labai gerai žinojo „poil court“, t.y. trumpaplaukis. Pilies kieme buvo įrengti keturi ringai – trumpaplaukėms patelėms, trumpaplaukiams patinams, ilgaplaukiams patinams ir ilgaplaukėms patelėms. Jau nuo pat ryto ėmė svilinti saulė, todėl mikrofonai prancūzų ir anglų kalbomis vis skelbė, kad žmonės stebėtų savo šunis ir saugotų jų galvas nuo saulės.

Buvo nešiojamas vanduo palakti ir sudrėkinti ant galvų dedamus rankšluosčius, taip pat purškiamo Evian vandens flakonėliai kailiui drėkinti. Šunų šeimininkams klubas kartu su dalyvių numerėliais ir parodų katalogu įteikė beisbolo kepuraites su parodos atributika. Nors buvau apsirūpinusi apsauginiu kremu nuo saulės ir tamsiais akiniais, ta kepuraitė ant galvos labai pravertė. Tik apie ausis kažkaip pamiršau, todėl jos nudegė iki pūslių... Tuose ringuose, kur buvo mažai pavėsio, teisėjai leido šunims išeiti, kitus kvietėsi pasislėpti nuo saulės ekspertizės palapinėse, dalino į kelias grupes ir skirtingai nei pas mus, atskiros klasės šunis vertino atsitiktine tvarka, ne griežtai pagal numerius. Čempionų klasės ringas buvo gerokai po pietų, todėl esu labai dėkinga savo vyrui, kuris kitoje pilies pusėje pavėsyje visą pusdienį praleido su mūsų lietuviškuoju eksponatu, o aš galėjau ramiai stebėti visą parodą. Ir aišku apsipirkti... Prekybos stende buvo galima rasti visko, ko tik nori susijusio su senbernarais – statulėlių ir pliušinių žaislų, bloknotų, knygų, pieštukų, papuošalų, indų, laikrodžių, kuprinių, lietsargių, drabužių, raktų pakabukų, tačiau viskas buvo orientuota daugiau į šeimininkus.  Tarp šunims skirtų prekių buvo seilinukai, rankšluostukai ir medinės statinaitės, deja abejotinos kokybės. Pernai Slovakijoje jos buvo žymiai dailesnės, tačiau ir išgraibstytos vos ne akimirksniu, kad net mums neteko... Šįkart aš nelaukiau parodos pabaigos ir apsipirkinėjau dar prieš prasidedant ekspertizėms, bet kas porą valandų eidama pro šalį ir kaip muziejuje besižvalgydama į prekes vis pamatydavau naujų gražių dalykėlių, taigi apsipirkinėjau tris ar keturis kartus. Dar laksčiau aplink ringus, fotografavau, apžiūrinėjau pilį ir vis grožėjausi kalnais, mėlynuojančiu ežeru ir be abejo šunimis, daugybe tokios geros kokybės senbernarų, kad retas galėjo kristi į akį kaip išskirtinis. Jų buvo daug ir visi jie buvo super. Žinoma, neapsieita ir be būtinųjų senbernarų parodos simbolių – „vienuolio“ ir senbernaro su statinaite pakaklėj, senbernaro traukiamo vežimaičio su kroviniu.

Pirmą dieną mums teisėjavo ispanas p. C.L. Da Silva. Į ringą išėjome kaip boksininkai, su dideliu šlapiu rankšluosčiu ant šuns nugaros. Saulė taip kepino, kad mažai kas bandė išsaugoti sausą ir papurusį kailį, o dar keisčiau – nekreipė dėmesio į papilkėjusias nuo žemės dulkių kojas ir papilves. Ne kartą nugirdau, kaip teisėjai-žiūrovai ir „senbernarų šulas“, Italijos senbernarų klubo prezidentas G.Morsianni, kritikavo parodos rengėjus, kad suteikę tiek daug reikšmės parodos vietai ir suorganizavę būtent šioje pilyje, jie kažkodėl visai nepagalvojo apie šunis ir visiems teko ne tik kepti saulės atokaitoje kalno viršūnėje, bet ir minti įkaitusį ir smulkiais akmenukais dengtą pilies kiemą. Tie akmenukai šlifavo ir badė basas pėdutes, kai kurie šunys ringuose sunkiai bėgo ir teisėjai pasilenkę tikrino jų pėdas, norėdami sužinoti ar judesys prastas dėl nubrūžintų jautrių pėdų ar dėl kitų priežasčių.

Mano senbernaras ringe irgi nebuvo labai entuziastingai nusiteikęs, matėsi kaip atsargiai dėlioja kojas ir nenorom bėga. Užtat aprašymo metu stovėjo kaip įkaltas, o aš stengiausi išgirsti ir suprasti prancūzų kalba ringo sekretorei diktuojamą aprašymą. Paskui mums nurodė eiti į ringo pakraštį, o po likusių šunų ekspertizės visus išsiuntė iš ringo. Tai reiškė, kad eisime į „Garbės ringą“, kuo tiesiog negalėjau patikėti. Šuo jau gerokai žemėtas voliojosi didelėje pavėsinėje kartu su latvių šunimis, kai  viena latvė man pasakė nejuokaut ir ruošt šunį, nes tuoj bus laikas vėl pasirodyti... Tada aš pagaliau suvokiau, kad gavome šį tą daugiau, nei tikėjomės važiuodami čia. Prasidėjo parodos antroji (iškilmingoji) dalis – „Ring du Honneur“.  Į ringą leido po keturis šunis iš kiekvienos klasės (išskyrus kai klasėje buvo mažiau dalyvių), skirstė vietas ir apibūdino kiekvieną šunį, visi atitinkama tvarka buvo siunčiami ant pjedestalo, čia įteikiami prizai ir aprašymai, tada trumpa fotosesija ir aplodismentai.

Lietuvos atstovas LT&LV&EST&BALT JCH, CH Inkognito Vilnoja ilgaplaukių patinų čempionų klasėje gavo ketvirtą vietą.

Klasių atstovai buvo kviečiami tokia tvarka, kurios aš per abi parodos dienas matyt nuo įspūdžių gausos taip ir negalėjau suprasti, kaip ir prancūzų kalba diktuojamų dalyvių numerių... Laimei, prie ringo dirbo Prancūzijos klubo prezidentės dukra, taip pat teisėja, kuri po pilies kiemą ieškojo reikiamų dalyvių ir ragino juos rikiuotis prie įėjimo į ringą.

Buvo renkami geriausi veislės atstovai pagal lytį, paskui jau pagal kailio tipą, kol liko du finalininkai.

Prieš finalą dar išrinko geriausią veislyną, geriausią reproduktorių... Garbė išrinkti parodos nugalėtoją kaip ir reikėjo tikėtis atiteko Italijos senbernarų klubo prezidentui G. Morsianni. Šis gerbiamas žmogus kruopščiai apibūdino abu finalininkus, dar kartą apžiūrėjo juos stovėsenoje ir judesyje. Žiūrovų gretose jau augo įtampa...

Galų gale parodos nugalėtoja buvo paskelbta ilgaplaukė kalaitė iš Vokietijos – Brenda von Baronenschloss.

Jei atvirai, lengviau atsikvėpiau, kad renginys pasibaigė, nes vakarėjant saulė vis dar negailestingai kepino, o aš visą dieną prastovėjusi saulėkaitoje jau jaučiausi kaip apgirtusi. Kartais atrodė kad vaizdas kažkur nutolsta, tada bėgdavau gurkštelti vandens, bet nesinorėjo nieko praleisti iš šio nuostabaus renginio. Vėliau susirinkę daiktus nusileidome prie pakalnėje palikto automobilio truputį pailsėti. Vieni po parodos išvyko ilsėtis į gretimus viešbučius ir kempingus, kiti liko pilies prieigose nakvoti savo kemperiuose, o patys atkakliausi turėjo porą valandų pasiruošti ir nusiteikti vakarinei daliai. Nereikia nė abejoti, kad mes buvome jų tarpe.  

Vakarinė dalis

Apie dar prieš parodą apmokėtą nekukliai kainavusią vakarinę dalį kukliai buvo užsiminta viena eilute parodos kataloge, tik prancūzų kalba. Aš dar paklausiau Latvijos senbernarų klubo prezidento, ar tikrai viskas vyks pilies fojė. Jis patikino, kad tikrai taip, bet mano vyrui užkliuvo, kad po parodos buvo kažkur išvežti visi teisėjai. Turėjome dar visą valandą laisvo laiko, tad nuvažiavome žemyn į miestą nusipirkti kuro ir ledų. Vėliau grįžome prie pilies, kur rinkosi žmonės privačiai vestuvių vakarienei. Neapleido nuojauta, kad kažkas čia ne taip, bet su prancūziškai tekalbančiu apsaugininku nebuvo įmanoma nieko išsiaiškinti. Kiek lengviau atsikvėpiau, kai likus 15 minučių iki vakarienės atvyko Latvijos senbernarų klubo prezidentas su savo antrąja puse Liudmila. Pasidalinau savo abejonėmis... Dar kartą nuėjome pas apsaugininką, parodėme užrašą kataloge ir žmogus papurtė galvą – tai ne čia, o kur jis nežino.

Menthon Saint Bernard fojė... O kur tai galėtų būti. Mieste tokiu pavadinimu buvo tik pilis ir viešbutis, taigi nuvažiavome prie didelio ir įspūdingo viešbučio. Ir vėl vestuvininkų automobiliai, vėl viešbučio apsauginis, purtantis galvą. Gerokai sutrikome, o ypač A.Djominas, dar dieną gyręs Prancūzijos klubą už puikią organizaciją. Įnikome į katalogą ir parodos rengėjų sąraše ieškojome angliškai kalbančių asmenų. Tokia buvo tik klubo prezidentė, tačiau nurodytu telefonu atsiliepė kažkas kitas, labai prastai kalbantis angliškai. Pavyko tik suprasti, kad skambučiai yra peradresuoti. Atsidūrėme aklavietėje... Vyrai įniko nagrinėti GPS duomenų bazę, o mudvi su Liudmila vėl nužingsniavome pas viešbučio apsaugininką ir išsiklausinėjome, kur dar mieste galėtų būti vieta, kurioje įmanoma priimti ir pamaitinti minią žmonių. Apytiksliai jis mums nusakė kuria kryptimi važiuoti ir pasiūlė ten nuvažiavus jau klausti praeivių. Šis planas būtų neišdegęs, nes temstant gatvėse praeivių jau buvo nelikę. Visiškai sutrikęs Andrejus ėmė naršyti savo telefono užrašų knygelėje ir pamačiau, kaip jo veidas nušvito. Pasirodo jau ir pats buvo pamiršęs, kad turi mums šiandien teisėjavusio ispano C.L. Da Silvos telefono numerį. Pasigirdo kvietimo signalas, o mums beliko tikėtis, kad tik tas seniai užmirštas numeris nebūtų pasikeitęs. Laukėme ilgokai ir tada teisėjas atsiliepė. Jis pabandė paaiškinti maršrutą ir pasakė kažkokį pavadinimą, bet ypatingai aiškia situacija netapo. Pabandėme važiuoti nurodyta kryptimi, prie kiekvieno kelio išsišakojimo skaitydami nuorodas ir bandydami atspėti, kuri tariama panašiai, kaip sakė teisėjas. Aš jau burnojau ant prancūzų, kad galėtų imti pavyzdį iš latvių, nes pvz. Andrejus visus pasiklydusius parodos dalyvius savo automobiliu pasitinka ir palydi į parodos vietą. Bet prancūzai tuo metu nuo scenos jau rėžė iškilmingas kalbas ir apie mieste klaidžiojančią mūsų grupelę nė neįtarė. Renginys vyko jau gerą valandą, lauke sutemo, o mes vis dar klaidžiojom. Ties kažkuriuo kelio išsišakojimu man pasirodė, kad duota nuoroda pusiau sutampa su tuo, ko mes ieškom, bet pirmas važiavęs Andrejus pasuko į kitą pusę. Sugrąžinom jį atgal ir mano siūlymu įsukome į ilgą siaurą keliuką. Jis nebeturėjo jokių išvažiavimų, tad netrukus pasiekę miesto pakraštį turėjom sudėtingai apsisukinėti. Pavažiavę kelis šimtus metrų atgal sustojome kažkokiam patvory to keliuko nišoje. Išlipau iš mašinos, nusiteikusi skelbti balsavimą – kas nori namo, kas toliau pasiryžęs ieškot… Ir tada patamsy už tvoros pamačiau senbernarą…

Taigi, į renginį mes atvykome pavėlavę daugiau nei valandą ir praleidę visas iškilmingas kalbas, bet ne vakarienę. Patekome į didžiulę stalais nustatytą salę, ant scenos grojo muzikantai, visur zujo padavėjai, šurmuliavo keli šimtai žmonių. Susiradome laisvas vietas ir mūsų vakaras prasidėjo. Soti vakarienė buvo keturių dalių, pradedant užkandžiu su pievagrybiais ir krevetėmis sluoksniuotoje tešloje, baigiant pyragu ir kava desertui. Svečiai buvo vaišinami kažkokiu vietiniu prabangiu vynu bei putojančiu vynu su etikete parodos tematika. Tuščius to vyno butelius bei specialiai tam vakarui pagamintus meniu su parodos tematika ne vienas svečias išsinešė kaip prisiminimą. Gavome ragauti ir panakotos sūrio, kurį lėkštėje daug kas palaikė ledais. Tai baltos spalvos, skystokos želė konsistencijos, apipiltas nesaldžia grietinėle sūris, toks rūgštoko grietinės skonio ir valgomas būtinai apibarsčius cukrumi. Salėje kas valgė, kas šnekučiavosi, kas šoko… Tarp stalų ėmė vingiuoti margai apsirengusios publikos išprotėjęs traukinukas. Aprangos įvairovė tikrai stebino – nuo tų pačių parodos drabužių, džinsų, marškinėlių ir megztukų iki dalykinių kostiumėlių ir kostiumų, vakarinių sunkelių ir net tautinių bei karnavalinių atributų. Po salę bindzinėjo vienintelis senbernaras, tačiau kieme paliktuose automobiliuose jų buvo apstu. Svečiai pradėjo skirstytis po dvyliktos. Abiejose rankose iškilmingai laikydamas po didžiulį putojančio vyno butelį į kiemą išėjo ispanas teisėjas Da Silva, stabtelėjo prie mudviejų su Liudmila atsisveikinti. Išvyko ir mūsų šeimynėlė į savo laikinus namučius už šimto km… Nusistatę trumpiausią maršrutą ir pasivažinėję dailiais keliukais tarp ganyklų antrą valandą nakties sukritome į lovą, o šeštą nuskambėjo žadintuvas ir vėl viskas prasidėjo iš naujo…

Antroji paroda (33e Exposition Nationale d'Elevage)

Kaip Latvijos senbernarų klube prisiglaudę leonbergerių augintojai, taip Prancūzijos senbernarų klubas vienija ne tik senbernarų bet ir Tibeto mastifų šeimininkus. Antrojoje parodoje buvo eksponuojami ir šie šunys. Prie registratūros ir veterinaro kontrolės nutįso nemaža naujų dalyvių eilė, bet mes jau nebestabtelėjome. Palikę automobilį pilies prieigose, susinešėme visą reikiamą mantą ir ėmėme žvalgytis pavėsio. Šiandien nusprendėme išbandyti mūsų naująjį medžiaginį narvą. Įsikūrėme netoliese latvių, senbernarą palikome narve miegot, “škotę” prie narvo “saugot”, o patys ėjome pasižvalgyti po pilies teritoriją ir vėl iš naujo pasigrožėti žemai atsiveriančiais vaizdais. Galvojau, kad renginys užtruks, nes dalyvauja žymiai daugiau šunų, bet greitai paaiškėjo, kad Tibeto mastifams įrengti ringai kitoje pilies pusėje ir jie turi savo teisėjus. Mūsų ringas taip ir nepasikeitė, tik teisėją, savaime suprantama, gavome kitą. Mums turėjo teisėjauti pati griežtoji klubo prezidentė madam Ch. Lafay. Andrejus jau iš vakaro mane nuteikinėjo tikėtis labai griežto jos teisėjavimo (toks buvo prieš savaitę vykusioje WUSB parodoje) ir tikrai nenusiminti rezultatais. Aš ir nesukau sau dėl to galvos, džiaugiausi jau vakarykščiu rezultatu, tai atrodė daug, žymiai daugiau nei tikėjausi atvažiuodama. Tad nusprendžiau tą dieną užsimiršti, kad dar eisim į ringą ir mėgautis paroda kaip žiūrovė. Su vyru lauko kavinėje nusipirkome po mažulytį puoduką kavos ir po prancūzišką kruazaną – derinuką, kuris toje aplinkoje atrodė kone dieviško skonio.

Paroda prasidėjo lygiai taip pat, kalbomis ir himnais. Labiausiai žavėjo teisėjas šveicaras M. Hans, kuris spinduliavo pagarba savo šaliai ir klausėsi jos himno, padėjęs ranką prie širdies. Ant ilgo stalo stovėjo išrikiuoti parodos prizai, dar gražesni nei vakar… Vėl prasidėjo ekspertizės. Nebuvo jokių galimybių spėti užfiksuoti kiekvieno šuns vertinimą, tad gaudžiau šiaip įdomius momentus. Vaikštinėdama po pilį nuošaliau radau “Foundation Barry” stendą, mirgantį nuo įvairios eksponuojamos dokumentikos, kuriai perskaityti gal ir savaitės neužtektų.

O kai grįžau prie mūsų narvo lengvai užkąsti, netoliese radau pririštus jų dailius šveicariškus senbernarus, kurie nenuleido nuo manęs akių, kol valgiau.  Diena pasitaikė žymai vėsesnė, tolumoje slinko debesys, o žmonių ir šunų nebevargino toks svilinantis karštis. Į pilies kiemą buvo atvežtas kažkoks keistas senovinis muzikinis aparatas, jo apžiūrėti susirinko net teisėjai, o pilis skendo įvairiausiose melodijose, šunų amsėjime ir žmonių šurmulyje.  Vėl grožėjausi senbernarais, daugybe tikrai kokybiškų šunų. Dar kartą apėjome pilies kiemą, užsukome į nuošalesnius kampelius. Teko stebėti keistą vaizdelį. Nuošaliau pavėsyje prie gėlyno sėdėjo italė moteris su gražuoliu senbernaru, pasidėjusi ant kelių jį kažką skaitė. Eidama pro šalį išgirdau, kad moteris skaito balsu, skaito šuniui kartkartėmis į jį pažiūrėdama, o šuo žiūrėjo į ją nenuleisdamas akių. Pamaniau, gal vardina jam konkurentus, bet pasiekė žodžių nuotrupos nepriminė senbernarų vardų ir ant kelių tikrai gulėjo ne parodos katalogas. Gal tai buvo kažkoks jų ritualas prieš ringą, būdas atsikratyti jaudulio. Netrukus juos iškvietė į ringą. Pasitikrinusi kataloge, supratau kodėl šis senbernaras man kažkuo krito į akį. Ogi jis buvo vaikas didžiulio patino vardu Gaugin, kuriuo pernai susižavėjau parodoje Slovakijoje.

Laikas nuo laiko vis sustodavau prie ilgaplaukių patinų ringo, stebėjau teisėjos darbą. Mačiau kaip iš ringo paleido įspūdingų gabaritų ilgaplaukį patiną, paskui jo nebebuvo pirmo ketvertuko rinkime, vadinasi negavo nė įvertinimo “puikiai”. Kažin, kaip ji įvertins mus. Ringo laikas jau artėjo, ėmėme ruoštis ir netrukus įžengėme į ringą. Sulaukę savo eilės nužingsniavome  į teisėjos palapinę. Inkognito kaip ir didžioji dalis senbernarų visai nesižavėjo ringo danga ir ėjo atsargiai tarsi jogas per stiklo šukes. Bėgo irgi panašiai, bet šiandien vis tiek geriau, nes bent jau nealino karštis.

Kai vėliau reikėjo bėgti visiems ratu, mums jau ir visai smagiai sekėsi, nes džiūgavo širdis. O džiūgavo todėl, kad griežtoji Lafay atidžiai mus apžiūrėjo, apčiupinėjo, pritūpusi ilgokai įdėmiai stebėjo Inkognito snukį ir nusišypsojusi paaiškino man “Masculine…” Tada dar kelios padiktuotos frazės ringo sekretorei, mums “Merci” ir mostelėjimas palaukti čia pat ringe, o tai reiškė ne ką kitą, kad mus įvertino puikiai.  Prabėgome dar porą ratukų su konkurentais, kolektyvinė stovėsena, kol teisėja savo užrašuose pasižymėjo vietas.

Kad jas sužinoti, mums vėl reikėjo laukti garbės ringo… Taip sakant, antras dublis. Ir jis buvo toks kaip vakar – vėl mums ketvirtoji vieta. Bendrai finale šunys buvo jau kiek kitaip išsidėstę, lyginant su vakar diena. Akivaizdu, kad kiekvienas teisėjas turi savo skonį.

Dėl parodos nugalėtojo titulo susigrūmė du patinai: man į akį kritęs ilgaplaukis Legend el Piccolo Paridiso (Gaugin x Heidi) ir trumpaplaukis Johan Del Busgosu (Gumer Del Busgosu x Emilid del Valle de San Diego).  Garbė išrinkti parodos nugalėtoją vėl teko G. Morsianni. Buvo galima justi, kaip minioje auga įtampa. Teisėjas kruopščiai vardijo abiejų šunų savybes, gyrė jų kokybę ir užsiminė, kad jam pasirinkti taip pat nėra lengva. Žiūrovai spėliojo, ką gi jis pasirinks – kerintį proporcingo ilgaplaukio senbernaro išorinį grožį ar taisyklingo sudėjimo tarsi iš standartų knygutės nužengusio trumpaplaukio duomenis. Kas nugalės – išorė ar vidus… Minia spėliojo, o teisėjas vis kalbėjo… Palydėjo abu šunis ant pakylos, paėmė į rankas pagrindinį prizą ir… toliau kalbėjo. Matyt ir jam buvo nelengva apsispręsti. Įtampa augo, augo… Ką pasirinks – gražiai vilnijantį kailį ant taisyklingai sudėto kūno ar proporcingas trumpaplaukio senbernaro linijas, kokių geriau už jį nupiešti šiandien turbūt niekas nesugeba. Taip, teisėjas G. Morsianni yra nepaprastai gabus žmogus, laisvai kalbantis penkiomis kalbomis, žinantis pagrindus dar kelių kitų ir tobulai piešiantis senbernarus. Jis gali paaiškinti, kokios turi būti tarkim senbernaro galvos proporcijos procentais ir keliais brūkštelėjimais be jokių pataisymų nupiešti tą galvą. Paskui imk liniuotę, matuok, viskas bus procento tikslumu.

Ir G. Morsianni liko ištikimas standartui bei senam istoriniam senbernaro tipui, parodos nugalėtoju paskelbdamas trumpaplaukį senbernarą...

Atgal/Back