NEPIRKITE SENBERNARO, JEIGU... 

Ši informacija būsimiems senbernarų šeimininkams adaptuota pagal Pam Green straipsnį „Nepirkite Buvje...“, parašytą prieš daug metų (1992 m.) ir jau tapusį klasika. Straipsnį švietėjiškais tikslais spausdino daug šunininkystės klubų, kad būsimieji buvje šuniukų šeimininkai žinotų, ko tikėtis. Pam Green leidžia savo straipsnį spausdinti ir platinti visiems norintiems, tikėdamasi, kad niekuo dėti šunys nebus be priežiūros išmesti gatvėn tų,  kurie visų pirmiausia neturėjo jų įsigyti.   

Svajojate apie senbernarą? Nuo pat vaikystės žavitės ištikimu vaikų draugu senbernaru Bocmanu iš A.Lingren apysakos? O gal senbernaro Bethoveno sumanumu ir pokštais iš amerikietiškos komedijos? Gal populiariojoje literatūroje skaitėte legendą apie senbernarą Barį, kalnuose išgelbėjusį gyvybes dešimtims žmonių? O gal grožėjotės šiais milžinais šunų parodose ir klausėtės, kaip juos giria šeimininkai? O gal nuotraukose arba tikrovėje Jūsų širdį pavergė mielų pūkuotukų senbernariukų vaizdas? Todėl Jūs nusprendėte įsigyti senbernarą? Jums labai labai labai reikia senbernaro.

Stop. Ar tikrai?

Pirmiausia būtinai perskaitykite šitą straipsnį. Jūs be abejo jau girdėjote, kokie nuostabūs šunys yra senbernarai. Ką gi, Jūs taip pat turėtumėte išgirsti (kol dar ne per vėlu), kad SENBERNARAI NĖRA KIEKVIENAM TINKAMA VEISLĖ. Kaip veislei jiems būdingi tam tikri požymiai, kurie vienus žmones tiesiog žavi, kitiems gali pasirodyti šiek tiek nemalonūs, o tretiems – absoliučiai netoleruotini.

NEPIRKITE SENBERNARO, JEI NEGALĖSITE ŠUNIUI SKIRTI PAKANKAMAI DĖMESIO IR KOKYBIŠKO BENDRAVIMO

Pagalvokite, kiek ir ar pakankamai bendravimo galėsite skirti savo šuniui? Senbernarai yra viena iš tų veislių, kurioms ypač svarbus artimas ryšys ir bendravimas su žmogumi. Kodėl?

Senbernarai buvo išveisti tam, kad padėtų dirbti savo šeimininkui. Jie kartu su vienuoliais eidavo į žygius po kalnus ir ieškodavo pasiklydusių keliautojų, gelbėdavo jų gyvybes, slėniuose padėdami ūkio darbuose traukdavo nedidelius vežimus. Daugiausia laiko jie praleisdavo būtent vaikščiodami kartu su žmonėmis. Tad jie dievina žmogaus draugiją ir nori visur būti šalia. Jie laimingi, jei gali gyventi Jūsų namuose, visur eiti kartu su Jumis ir būti šalia kiek tik įmanoma. Nors jie nesunkiai prisitaiko prie situacijos ir kol šeimininkai dirba gali būti palikti voljere ar namuose vieni (idealu, jei duryse yra speciali anga, leidžianti išeiti į aptvertą kiemą), tikrai nebus laimingi daugiausia laiko tūnodami vieniši voljere kiemo kampe. Ne vienoje knygoje apie senbernarus rašoma, kad šie šunys “tinka dirbančioms poroms, jei likusį po darbo laiką Jūs galite skirti bendravimui su šuniu”. Daugiausia laiko leisdamas uždarame voljere ir izoliuotas nuo normalaus nuolatinio bendravimo su žmonėmis šuniukas gali išaugti į nesocializuotą, nevaldomą ir nelaimingą padarą, o suaugęs šuo taip pat nebus laimingas. Jis ne tik gali susigalvoti visokių nepageidautinų užsiėmimų (pvz., imti kasti duobes ar nuolat griausmingai loti, erzindamas Jūsų kaimynus), bet ir pradėti žaloti save, iki žaizdų laižydamas kailį. Jei Jūs nenusiteikęs bendrauti ir kontaktuoti su šuniu labai labai labai daug, jei nenorite, kad senbernaras miegotų prie Jūsų lovos naktį ir kiek tik galima daugiau laiko su Jumis praleistų dieną, jei Jūsų darbas ar kitokia veikla tam trukdo, geriau pasirinkitę kitą, mažiau bendravimo su žmogumi trokštančią šunų veislę. Arba bent laikykite ne vieną senbernarą. Arba kartu laikykite kitokios veislės šunį ar net katiną. Tačiau tai prasminga tik jei gyvūnai bendraus tarpusavyje, o ne ignoruos vienas kitą.

Pagalvokite, ar visada turėsite laiko tinkamai pavedžioti savo senbernarą. Ne penkias ar penkiolika minučių, o kiek tik įmanoma ilgiau… Ir lietui lyjant, ir sniegui sningant, per pūgą ir speigą, anksti ryte prieš darbą, o jei reikia – kad ir antrą valandą nakties. Pagalvokite, ar Jums kažkur išvykus ar susirgus turėsite, kas Jus pavaduos ir pasirūpins šunimi. Gyvenantį kelių kvadratinių metrų voljere šunį reikėtų vedžioti kasdien. Net jei Jūs senbernarą laikytumėte palaidą savo aptvertame sklype, pasivaikščiojimai būtų reikalingi šuniuko socializacijai ir tam, kad toks tinginys kaip senbernaras gautų reikiamą fizinį krūvį. Namuose laikomą šunį reiktų vesti pasivaikščioti mažiausiai dukart per dieną  ir tikrai ne tiek, kiek užtenka atlikti gamtiniams reikalams. Tobuliausi pasivaikščiojimai apima senbernaro bendravimą su kitais šunimis, tinkamus fizinius krūvius ir šiek tiek dresūros užsiėmimų su šeimininku.

NEPIRKITE SENBERNARO, JEI NEKETINATE  JO AUKLĖTI IR DRESUOTI

Pagalvokite ar sugebėsite ir turėsite galimybę (skirsite lėšų, laiko ir pastangų) tinkamai išauklėti ir dresuoti savo senbernarą? Apie tokio dydžio šuns koks yra senbernaras nedresavimą ir neauklėjimą paprasčiausiai negali būti nė kalbos.

Auklėjimas prasideda nuo pirmos dienos, kai tik Jūsų namuose atsiranda senbernariukas, dresūra - šiek tiek vėliau. Nuo pirmų dienų būtina mokyti senbernariuką namuose laikytis pageidaujamos tvarkos pvz. ar jam galima lipti ant lovų?

Ar galima prašinėti maisto nuo stalo?

Ar galima nuo stalo maistą pasiimti pačiam (suaugusiam senbernarui fiziškai tai nesudarytų jokių problemų, nebent reikėtų…. pasilenkti)?

Tai, ką Jūs jam leisite ar drausite yra Jūsų pasirinkimas. Svarbiausia, kad taisykles, leidimus ir draudimus nustatytumėte Jūs, o ne šuo, ir kad Jūs (ir Jūsų šeimos nariai) nenusileisdami reikalautumėte tų taisyklių laikytis visada ir be jokių išimčių.

Nusiteikite ne vieną savaitę ar net mėnesį lankyti dresūros pamokas, organizuojamas vietos šunininkystės klubo arba pas privatų instruktorių. Senbernarui (ir jo šeimininkui) tiesiog privaloma išmokti Bendrojo paklusnumo kursą. Mažų mažiausiai  senbernaras turi atbėgti pas šeimininką pakviestas, mokėti sėdėti, gulėti ir eiti greta netempdamas pavadėlio ar visai be jo, nekreipdamas dėmesio į pašalinius dirgiklius. Tai minimalus dresūros kursas. Kada tikslingiausia pradėti dresūrą, Jums geriausiai patars dresūros instruktorius (įprastai rekomenduojama nuo 5-6 mėn.), tačiau per ilgai laukti nereikėtų. Senbernaras labai greitai auga ir kuo jis didesnis, tuo fiziškai bus sunkiau koreguoti atliekamus pratimus, pvz., tinkamai timptelti pavadį ar pakoreguoti sėdėseną. Ir nepamirškite „namų darbų“, t.y. namuose nors ir kasdien kartoti, kas išmokta per dresūros užsiėmimus. Kai šuo išmoks komandų, pritaikysite jas kasdieniame gyvenime.

Senbernarų šuniukus nėra ypač sudėtinga dresuoti, nors mąsto lėtai, jie nori įtikti šeimininkui, yra protingi, neisteriški ir gana gerai koncentruoja dėmesį. Jei jau senbernaras ko nors išmoko, jis tai atsimins pakankamai gerai. Jūsų mielas švelnus mažas senbernariukas išaugs į didelį ir galingą šunį. Jei išmokysite jį laikytis Jūsų nustatytų elgesio taisyklių,  jo psichinė ir fizinė jėga tarnaus Jums. Bet jei augs neauklėjamas savimi pasitikinčio šeimininko, jis nusistatys savo paties taisykles ir elgsis dažniausiai ne taip, kaip Jums būtų priimtina. Pvz., pamatęs ar užuodęs  kažką įdomaus jis gali nesunkiai timptelti Jus į kitą gatvęs pusę, gali apskritai eiti ten, kur užsimanys, gali pasičiupti maisto nuo stalo arba atimti vaikui iš rankų, gali neleisti užeiti į „jo namus“ Jūsų svečiams.

Senbernaro dresūros negalima patikėti kam nors kitam, pvz. atiduoti kuriam laikui į šunų mokyklą. Prižiūrimas profesionalaus instruktoriaus, senbernarą turėtų dresuoti pats šeimininkas. Kai komados jau įsisavintos per dresūros pamokas su šeimininku, visi kiti šeimos nariai (išskyrus visai mažus vaikus)  taip pat turėtų užsiimti su šunimi, kad šis klausytų ir jų komandų. Tačiau jei Jūs apskritai neketinate auklėti ir dresuoti savo senbernaro, pageidautina nuo pat mažens, jei neturite tam pakankamai lėšų, jei neturite valios ir nepasitikite savimi, geriau rinkitės mažesnę ir lengviau suvaldomą veislę.

NEPIRKITE SENBERNARO, JEI LABIAUSIAI JUS ŽAVI VEISLĖS IŠVAIZDA

 Norėtumėte senbernaro, nes labiausiai Jus žavi šios veislės išvaizda? Šuniuko išvaizda? Ar žinote, kad mielas apvalus “meškutis” sulaukęs pusės metų svers apie 50 kilogramų ir labai greitai išaugs į didelę gauruotą “mešką”? Tiesa, pirmus gyvenimo mėnesius ir kol nebaigtas skiepų  kursas greitai augantis “meškinukas” turės gyventi Jūsų namuose. Gamtinius reikalus irgi  atlikinės namuose. Jaudinatės dėl balučių ant Jūsų naujojo parketo? Nesijaudinkite, jų tikrai nebus. Bus balos… Tiesa, galima šuniuką išmokyti atlikti gamtinius reikalus ant palutės. O parketas vis tiek labiausiai nukentės nuo senbernaro nagų…

Ar žinote, kad tai, kaip senbernaras atrodo parodos ringe, yra kelių valandų kruopštaus maudymo ir kailio tvarkymo rezultatas. Šis kruopščiai sukurtas grožis gali dingti per kelias minutes laisvės: kelias minutes lekiant laukais, miškais ar pievom, kelias minutes taškantis po lietaus balas... Natūraliai atrodantis senbernaras – tai didelis gauruotas šuo su truputį žemėtu ir žolėmis apkibusiu, susitaršiusiu kailiu, dažnai lekuojantis ir daugiau ar mažiau apsiseilėjęs. Tikrasis senbernarų žavesys slypi ne jų išvaizdoje, o charakteryje.

NEPIRKITE SENBERNARO, JEI NEVERTINATE RAMAUS BENDRAVIMO IR PRIERAIŠUMO

Senbernarai yra prisirišę prie savo šeimos ir jai atsidavę, bet dažniausiai nerodo to nuolat ir labai akivaizdžiai. Vieni jų gana santūrūs, kiti labiau mėgstantys bendrauti, bet tik kai kurie suaugę šunys akivaizdžiai demonstruoja savo atsidavimą. Jiems patinka būti šalia Jūsų, dažniausiai tame pačiame kambaryje, pageidautina kokioje jaukioje ne per karštoje vietoje, gal ant minkšto kilimėlio kampe, gal ant sofos, o gal tiesiog snausti po stalu palaikant Jums kompaniją. Jiems patinka bendravimas, jie mėgsta būti glostomi ir kasomi, kai tik Jūs tą pasiūlote, bet nėra tokie įkyrūs, kad nuolat aktyviai reikalautų Jūsų dėmesio. Senbernarai labai enpatiški savo mylimiausiems žmonėms, kai Jūs esate linksmi, pakylėti, supykę ar susikrimtę, senbernarai labai greitai tą pajunta ir laiko save tokios Jūsų nuotaikos priežastimi.

NEPIRKITE SENBERNARO, JEI JŪS ESATE PERNELYG PEDANTIŠKI

Senbernarai turi tankų kailį, kurį keičia dukart metuose. Gyvenantiems lauke šunims šis sezoniškumas gana ryškus ir plaukų kuokštai po Jūsų kiemą skraidys pavasarį ir rudenį, o gyvenantys namuose šunys po truputį šeriasi nuolatos. Siurbti grindis ir kilimus Jums tektų kasdien, šukuoti šunį – taip pat.

Pasivaikščiojimo metu retas senbernaras praleis progą pasivolioti lapų krūvoje, žolėse, pabraidyti vandenyje ar net pakapstyti žemę.

Po gamtoje praleistos valandėlės baltutėlis purus senbernaras gali atrodyti taip...

Lietingą rudens dieną, pažliugusį pavasarį ar šlapią žiemą po kiekvieno pasivaikščiojimo namo grįžta didelis šlapias gauruotas padaras, juodomis nuo purvo letenomis ir papilve. Dažnai šiam kibiam purvui pašalinti neužtena vien rankšluosčio ar skuduro, jį reikia nuplauti ir todėl Jums daug dažniau teks ardyti vonios sifoną ir krapštyti iš ten plaukų ir purvo kamščius. Jei nespėjote nuplauti šuns letenų ir teko išskubėti į darbą, nesijaudinkite, grįžę galėsite sušluoti ar susiurbti žemių krūveles, kurias rasite ten, kur po pasivaikščiojimo užsnūdo Jūsų senbernaras. Sudžiūvęs purvas tikrai neblogai nubyra nuo senbernaro kailio, tik kvapas lieka… Taip, tai ko gero pokštas… Geriau vis tik iškart maudyti iš šlapio kiemo grįžusį senbernarą ar bent kruopščiai nuvalyti, nes tam šuniui užtektų tik smagiai pasipurtyti ir per kelias sekundes Jūsų nepriekaištingus namus paverstų nepriekaištinga “kiaulide”. Patogu nuo pat pirmų pasivaikščiojimų įpratinti šuniuką iš kiemo grįžus nelėkti per visus kambarius, o eiti tiesiai į vonią arba ramiai atsitūpus prie durų laukti, kol Jūs nusiausite batus, pasikabinsite paltą ir pasiimsite rankšluostį.

Tiesa, kaskart kai senbernaras laka vandenį, jis ne tik stipriau seilėjasi, bet ir pasmakrė stipriai įmirksta, o savarankiškai šuo atsikrato vandens pertekliaus papurtydamas galvą arba trindamasis į baldus, Jūsų drabužius.

Žinoma, visa tai nereiškia, kad senbernarus gali laikyti tik visiškai abejingi švarai ir apsileidę žmonės, bet jei norite, kad šalia būtų šis šuo, pakeisti požiūrį į namų tvarkymą šiek tiek teks. Tiesiog įprastai švarai palaikyti teks skirti daugiau laiko ir pastangų ir deja susitaikyti su tuo, kad namai tik labai trumpai po tvarkymosi liks visiškai idealiai švarūs. Nors visi šunys, kaip ir vaikai, sukelia didesnę ar mažesnę netvarką, reikia pripažinti, kad šiuo aspektu senbernarai yra vieni iš tų “talentingiausių”.

NEPIRKITE SENBERNARO,  JEI TIESIOG ŠLYKŠTITĖS SEILĖMIS

Tikrai pasirinkite kitą veislę, jei tiesiog šlykštitės seilėmis. Net jei įsigiję senbernarą kai kurie žmonės iš pradžių dar bjaurisi seilėmis, ilgainiui tai perauga net į abejingumą, nes seilės yra neatsiejama šios veislės dalis. Seilėjasi visi senbernarai, tai įgimtas veislės bruožas, susijęs su žandikaulių ir burnos struktūra, kažkada senovėje leidusia jiems neuždusti, atliekant užduotis. Vieni seilėjasi daugiau, o kiti mažiau, nes tai priklauso nuo individualios lūpų formos. Tačiau net ir vidutiniškai besiseilėjantis šuo sugebės palikti ne visai lengvai nusivalančias žymes ant Jūsų namų sienų (nepamiršote padengti jų plaunamais dažais?), lubų!, baldų (nepamiršote gobeleną pakeisti oda?), paveikslų rėmų ir drabužių… Todėl jei Jus iš proto varo vien mintis apie seiles, geriau dairykitės kitos veislės. Tikrai.

NEPIRKITE SENBERNARO, JEI NEMĖGSTATE DAUG VAIKŠČIOTI

Senbernarai yra gana tingūs šunys, tačiau jiems taip pat reikalingi fiziniai krūviai. Dėl savo tingaus būdo jie dažnai patys nejuda tiek kiek reiktų, todėl užduotis juos išjudinti tenka šeimininkams. Senbernarams labiausiai tinka ilgi ramūs pasivaikščiojimai (prisiminkite, ką jų protėviai veikė kalnuose), neilgi prabėgimai ristele. Negalima jų versti šokinėti per barjerus. Šiam pratimui veislė neprisitaikiusi net anatomiškai, todėl  galima net pakenkti. O augančius senbernariukus geriausia vedžioti palaidus (pasirinkus tinkamą tam vietą), kad šuniukai judėtų tiek ir taip, kaip patys nori ir nepervargtų.

NEPIRKITE SENBERNARO, JEI TURITE FINANSINIŲ SUNKUMŲ

Pagalvokite, ar turėsite pakankamai lėšų įsigyti ir išlaikyti šunį, realiai ir atsakingai įvertinkite savo finansines galimybes ir perspektyvas. Nors ir nepigūs, senbernarai Lietuvoje nėra viena iš brangiausių veislių. Tačiau jų priežiūra, gydymas ir visi kiti susiję dalykai drąsiai galėtų būti žymimi ženklu XXL ir išlaidos jiems labai greitai pasiveja ir pralenkia šuniuko įsigijimo kainą. Įsigijus senbernarą, Jūsų išlaidos šuns maistui žymiai paplonins piniginę, nesvarbu ar maitinsite šunį natūraliu maistu, ar pirksite jau paruoštus konservus šunims arba sausą maistą (jokiu būdu ne per TV reklamuojamą iš supermarketų!).  O jei dar prireiks papildų ir vitaminų… Arba užklups koks negalavimas... Juk mokestį už veterinarų paslaugas sudaro dvi dalys: viena už gydytojo darbą ir konsultaciją, antra – už vaistus. O vaistų kiekis kaip žinia neatsiejamai priklauso nuo šuns dydžio. Ko gero skiepai ir dresūra yra dvi išimtys, nes už šias paslaugas Jūs greičiausiai mokėsite tiek pat, kiek ir bet kokio kito šuns šeimininkai. Bet už visa kita… Tad apsidrausdami nesidrovėkite paklausti apie finansinius aspektus tų žmonių, kurie jau augina senbernarus.

NEPIRKITE SENBERNARO, JEI NEKETINATE JUO RŪPINTIS VISĄ JO GYVENIMĄ

Pirmiausia pagalvokite, ar Jums užteks atsakomybės ir ryžto auginti šunį visą dešimtmetį? Joks šuo nenusipelno būti išmestas gatvėn ar atsidurti prieglaudoje, nes jo šeimininkas staiga sumanė kraustytis į kitą miestą (šalį) arba šuo iš mažyčio mielo pūkuotuko išaugo į seilėtą gauruotą milžiną, arba jis netapo parodų nugalėtoju, arba užaugo nevaldomu padaru, nes šeimininkas neskyrė pakankamai dėmesio jo auklėjimui ir dresūrai… Apmaudu, lyginant su kitomis veislėmis senbernarai gyvena neilgai, 8-10 metų, bet tokiam laikotarpiui prisiimamus įsipareigojimus reikia labai gerai apsvarstyti. Juk mainais už pačias gražiausias jų suteiktas akimirkas, privalėsime jais atsakingai rūpintis, turėsime tai daryti nuolatos, be savaitgalių ir atostogų. Reikės laiku išvesti juos pasivaikščioti, tinkamai maitinti pilnaverčiu maistu, susirgusius vežti pas veterinarą, prižiūrėti kailį, valyti dantis, ausis ir akis, nuo mažų dienų auklėti ir dresuoti, skirti daug dėmesio ir bendravimo. Ar visa tai, kas išvardinta Jūs pasiryžę daryti apie dešimtmetį? Jei tiek Jums atrodo per ilgas laiko tarpas, kurį galėtumėte neabejotinai ištikimai skirti savo senbernarui, nepirkite jo.

 Ir pačiai pabaigai… Jei visos šitos “blogos naujienos” Jūsų neišgasdino ir neatgrasė nuo veislės, tuomet be jokių abejonių, BŪTINAI ĮSIGYKITE SENBERNARĄ! Jie yra pati nuostabiausia veislė pasaulyje!!!

Adaptavo ir papildė: www.senbernarai.lt

Atgal/Back